Lapkričio 10 d. įvyko Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) išplėstinis narių pasitarimas, skirtas aptarti statybos darbų ir projektavimo paslaugų viešųjų pirkimų problematiką bei reikalingus pokyčius, siekiant užtikrinti sklandų viešųjų pirkimų sutarčių įgyvendinimą valstybiniuose projektuose ir skatinti sąžiningą konkurenciją rinkoje.

Šiandien valstybinių projektų įgyvendinime jaučiami signalai, liudijantys apie reikšmingas spragas viešųjų pirkimų procese: konkursus laimi statybos bendrovės, neturinčios pajėgumų įgyvendinti projektus. Ryškiausi pavyzdžiai - Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadiono statybos, Vilniaus Gedimino kalno rekonstrukcija, Vilniaus kogeneracinės jėgainės statybos. Pastarajame projekte veiklą stabdo pagrindinė objekto statytoja, Lenkijos bendrovė „Rafako“, palikdama milijoninius įsiskolinimus Lietuvos statybų įmonėms už jau atliktus didelės apimties subrangos darbus ir sukeldama neigiamą poveikį visai projekte dalyvavusių vietinės rinkos įmonių grandinei.

LSA nariai vieningai sutarė, kad pagrindinės ydos, kamuojančios viešųjų pirkimų procesą ir lemiančios komplikuotą projektų įgyvendinimą – mažiausios kainos kriterijus, žema projektavimo darbų kokybė, finansinio tvarumo ir garantinių prievolių neužtikrinimas, statinio informacinio modeliavimo (BIM) ir elektroninio statybos darbų žurnalo netaikymas, standartizuotų sutarčių nebuvimas ir neįvertinimas, ar įmonė apskritai yra pajėgi atlikti darbus.

Pasitarimo metu LSA prezidentas Dalius Gedvilas pažymėjo, kad pasirinkusi paslaugos teikėją, kuris pirkimų metu pasiūlė mažiausią kainą, valstybė rizikuoja mokėti du kartus. Šiandien viešuosiuose pirkimuose siekiama momentinės naudos: perkančiosios organizacijos, užsakydamos pigiausią produktą, vis dar neįvertina, kokios pasekmės gali laukti rytoj. Tariami sutaupymai perkant už mažiausią kainą, vėliau išleidžiama daug lėšų stabdant ir „konservuojant“ neužbaigtas statybas, prarandant darbų kokybės garantijas bei iš naujo atliekant viešųjų pirkimų procedūras. 

Pasak LSA narių, viešųjų pirkimų organizatoriai tinkamai nevykdo realių rinkos kainų stebėsenos ir visą finansinę atsakomybę perkelia projektų įgyvendintojams. Pastebima, kad sąmatų skaičiavimo programų savininkai ir administratoriai, nevykdo įkainių koregavimo, atsižvelgiant į rinkos paslaugų kainų pokyčius. Tai lemia nerealų finansinį projektų pagrindimą ir per mažus biudžetus planuojamuose investiciniuose statybos projektuose.

Posėdžio metu buvo aptarta ir kita opi problema – viešuosiuose pirkimuose susiformavusi praktika, kai pirkimus laimi finansiškai netvarios bendrovės, neturinčios statybos srities darbuotojų. Nekontroliuojant, ar rangovas pagal pajamas, darbuotojų kiekį ir jų kvalifikaciją bent teoriškai yra pajėgus įvykdyti užsakymą, sudaro prielaidas pirkimuose dalyvauti nesąžiningoms įmonėms, taip vadinamiems „feniksams“. Tokios įmonės negali ir net neketina užbaigti darbų, o tik siekia gauti avansą ir nesąžiningai pasipelnyti, neatsiskaičius su kitais projekto dalyviais. Pavyzdžiui, Kauno S. Dariaus ir S. Girėno generalinis rangovas – Turkijos statybų bendrovė – dar prieš projekto įgyvendinimo pradžią buvo vertinama kaip rizikingas pasirinkimas. Todėl ypatingas dėmesys viešųjų pirkimų konkursuose turėtų būti skiriamas užsienio statybos bendrovėms. Lietuvos praktika rodo, kad tokių rangovų laimėti projektai dažnai baigiasi nesėkme užsakovams: statybos lieka neužbaigtos, o jeigu ir baigiamos, tuomet nelieka kokybę užtikrinančio rangovo garantiniu laikotarpiu. 

Svarstant užsienio genrangovų neatsiskaitymo su Lietuvos subrangovais problemą, nariai akcentavo, kad valstybė turėtų prisiimti visų pirma moralinę, o po to ir finansinę atsakomybę. Jei valstybė pasirinko tokį genrangovą, kuris liko skolingas šalies įmonėms, tuomet turėtų solidariai prisiimti ir genrangovo paliktas skolas. Juo labiau, kad valstybė gavo iš banko ar draudimo kompanijos sutarties įvykdymo užtikrinimo išmoką, kuri neturėtų būti valstybei pasipelnymo šaltinis, o turėtų būti panaudota visų sąžiningai dirbusių įmonių darbams apmokėti. Įmonės svarstė, kad valstybės solidarios atsakomybės principas galėtų ateityje atsirasti kaip įstatyminė nuostata, kuri skatintų valstybę atidžiau rinktis genrangovą tokiems objektams, ypač atsižvelgiant į tai, jog, artėjant valstybinės reikšmės „Rail Baltica“ projekto rangos darbų konkursams, Lietuvoje registruojasi vis daugiau užsienio statybos bendrovių.

Pažymėtina, kad 2019 m. pabaigoje Lietuvoje buvo kelios dešimtys sustabdytų ir neįgyvendintų statybos darbų viešųjų pirkimų projektų, kurių bendra vertė siekė daugiau nei 0,5 mlrd. Eur.